2015 m. balandžio 14 d.

Paryžiaus maratono savaitgalis

Trys naktys, trys rytai ir trys vakarai Paryžiuje, nueiti 54 km, Paris breakfast run 5 km bėgimas, begalinis džiaugsmas pasitikus draugę, kirtusią Paryžiaus maratono finišo liniją ir šūksniai ją pamačius trasoje, dvi pamestos Lietuvos vėliavėlės, vienas panikos priepuolis, jog mirsiu, taip pati ir nenubėgusi maratono (dėl panikos kaltinkit 15 min. trukusį nusileidimą Vilniaus oro uoste per lietų ir debesis lengvučiu AirLituanica Embraer E170), septyni puodeliai kavos, vienas macaron, kalnai naujos informacijos apie bėgimą ir atgimusi motyvacija pačiai kirsti maratono finišą - toks buvo praėjęs savaitgalis. Bet pradėkim nuo pradžių. 
O nuo pradžių reiškia, kad beveik nuo Ievos ir Adomo: internetas yra neįtikėtinas išradimas. Prieš trejus metus pradėjau skaityti merginos, vardu Indrė, tinklaraštį Keistai Paprasta; beveik tuo pačiu metu ji pradėjo skaityti manąjį. Kai komentaruose po įrašais ėmė trūkti vietos, persikėlėm bendrauti į Skype ir Facebook. Turbūt net pačios nepastebėjom, kaip tapom geriausiom draugėm. Indrė - užsispyrusi ir sugebanti nugalėti visus sunkumus, nebijanti naujų iššūkių, geranoriška ir lengvai pamišusi dėl sporto. Pvz., praėjusią vasarą ji dalyvavo Transalpine ultrabėgime (antroji dalis pasakojimo apie jos nuotykius čia) - 293 km per 8 dienas Alpėse (juk sakiau, kad pamišusi). Susitikti mums tenka tikrai retai, nes ji gyvena karalystėje už jūrų marių (literally!), tad jai užsiregistravus į Paryžiaus maratoną, nedvejodama nusipirkau lėktuvo bilietus į Paryžių tam pačiam savaitgaliui. Ir nuoširdžiai pasakysiu, jei kai aš bėgsiu savo pirmąjį maratoną, noriu, kad mano geriausia draugė būtų kartu. Sutinku su Indre, kad maratonas yra šventė, tad kirtus tą išsvajotą finišo liniją norisi su kuo nors pasidalinti džiaugsmu, o be to, bėgti kiek lengviau, kai žinai, kad tavęs prie finišo kažkas laukia. Na, o finišavus, draugas palaikys už rankos, nutemps į palapinę masažo, prigriebs vandens, apelsinų, cukraus, pasirūpins, jog tinkamai recover'intum. Tad jei svarstot bėgti maratoną (ar trumpesnį atstumą), griebkit savo geriausius draugus, antras puses, šeimos narius ir just do it! 

Penktadienį man pasiekus Paryžiaus Charle de Gaulle - Etoile metro stotį (dar žinomą kaip "nu ta, kur prie Triumfo arkos"), Indrė jau manęs laukė su dviem avietiniais Ladurée macarons. Įsikūrusios savo prabangiuose, palėpėje įrengtuose apartamentuose, kurių tualeto durys užsidarydavo tik smarkiai į jas spyrus (per savaitgalį tapom Jackie Chan'o pasekėjomis), o išeiti galėdavome tik perkėlusios improvizuotą stalą-kėdę (užtat maratono starto ir finišo linijos buvo vos už 10 min. nuo mūsų), patraukėme į Paryžiaus maratono expo Porte de Versailles, šiemet pavadintą Le Salon du Running.

Už šių durų gyvenom! (ir dar kokių penkių kitų, esančių už jų) // Vaizdas pro apartamentų langą 
Tik pakilus iš metro vedančiais laiptais, galėjai lengvai atskirti savaitgalį maratoną bėgsiančiuosius nuo šiaip žioplinėjančių (pvz., moi) - visi maratonininkai turėjo žalius Paris marathon maišelius su dalyvio paketu. Indrei gavus savąją maratonininkės žymę (na, žaliąjį maišelį) bei bėgikės numerį su bib'u (t. y. laiko fiksavimo mikroschemą - baisiai ilga frazė), pasukom atsiimti Paris breakfast run bėgimo marškinėlių.

Paryžiaus maratono organizatoriai jau keli metai dieną prieš maratoną, t. y. šeštadienį, rengia Paryžiaus pusryčių bėgimą - 5 km bėgimą Paryžiaus gatvėmis, kurio laikas nėra fiksuojamas. Tai tiesiog bėgimas for fun su minia žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių, kurį pabaigus prie finišo laukia pusryčiai - kava, arbata, croissants, pain au chocolat, bananai (berods ir obuoliai, nors nesu tikra). Vietoj bėgimams įprasto numerio dalyvio bilietu tampa ryškūs marškinėliai (nors pirmuosiuose bėgimuose dalyviai rengdavosi taip, kad pristatytų savo šalį, iš kurios yra atvykę), o bėgikų įvairovę galima įvertinti iš organizatorių taip pat parūpinamų vėliavėlių gausybės. Pasiėmusios savo marškinėlius ir gavusios Lietuvos vėliavėles (kažkodėl baisiai apsidžiaugėm pamačiusios, jog tarp visų vėliavėles saugančių dėžučių stovi ir dėžutė su Lietuvos vėliava... nors Lietuvos vėliavėlės ir buvo sukrautos į Latvijos dėžutę) bei man pademonstravus savo puikius prancūzų kalbos gebėjimus (išties keista, kad berniukas expo man netrenkė, kai aš septyniolika kartų jam kartojau "Lituanie", kol jis ieškojo reikiamos vėliavėlės), apžiūrėjom mugę. O ten matėm patį Scott Jurek! (ir, aišku, iš apartamentų pamiršau pasiimti jo Eat&Run, kurią atsivežiau specialiai, kad gaučiau autografą...).

Paryžiaus maratono trasa (prie kurios vyko pagrindinės fotosesijos ir selfiesesijos)
Kadangi po expo turėjom laiko, nusprendėm dar pasivaikščioti po Paryžių: Liuksemburgo parke, palei Seną ir Champs-Élysées. Ne pats protingiausias žingsnis, žinant, kad Indrės sekmadienį laukė 42,195 km bėgimas. Bet jei buvo įdomu, kaip susidarė tie per tris dienas nueiti 54 km, tai dabar žinot - mes vaikščiojom.
Jawbone aktyvumo matuoklis mane informavo, kad per savaitgalį nuėjom maratoną. O Indrė dar vieną nubėgo.
Jardin du Luxembourg (Liuksemburgo parkas)
Stalo improvizacija ir mūsų vakarienė penktadienį
Šeštadienio rytą atsikėlėm į Paris breakfast run. Ok, po teisybei, aš sėdėjau su pižama lovoj iki paskutinės minutės ir protestavau prieš ėjimą kur nors. Juolab bėgioti. Saulėtą penktadienį pakeitė gana šaltas ir lietingas šeštadienis. Jei ne Indrė, tikrai nebūčiau kur nors ėjus. Jei ne jos "tau reikia spyrio, renkis ir einam", būčiau likus namie. Ir labai pasigailėjusi. Nes buvo išties fun. Jau išėjus pro namų duris Avenue de Wagram pamatėm link Triumfo arkos traukiančius žydrais marškinėliais apsirengusius žmones. Kuo arčiau arkos, tuo jų buvo daugiau. Nerealus jausmas būti tokioje minioje. 5 km bėgimo startas buvo nuo maratono finišo linijos (o trasa ėjo į priešingą pusę nei maratono) Avenue de Foch (beje, juokingiausias užrašas ant marškinėlių, kurį mačiau maratone, buvo "Where the Foch is the finish line?").
Paris breakfast run dalyviai ir tolumoje matoma žalia maratono finišo linija
Paryžiaus pusryčių bėgimas žymus tuo, kad trasa eina pro pat Eifelio bokštą ir baigiasi Marso laukuose, tad įveikę pusę distancijos didžioji dalis bėgikų ima stoviniuoti kas kelias minutes, nes juk... Eifelis! O mes tikrai ne kitokios.

Paris breakfast run finišas ir mano pusryčiai (ne, vėliavos nevalgiau)
Pabaigusios distanciją ir nutvėrusios po bananą, visai netikėtai sutikom dar vieną lietuvį bėgiką (nors visą kelią pareigingai dairėmės kitų lietuvių, sugebėjom jį pražiopsoti). Lietuvius susitikti svetur visada yra smagu, o čia dar pasitaikė be galo įdomus ir draugiškas žmogus (ir taip galvoju ne aš viena - Pingvino kojos tinklaraštininkai taip pat mano, jog pats laikas būtų jam pradėti blogą. Na, arba bėgimo seminarus tai tikrai. Beje, pastarojoje nurodoje išvardinta nemažai lietuvių bėgikų blogų, kurių pusė man buvo naujiena, tad žvilgtelkit, jei įdomu).
Pusryčiai (ar kas iš jų liko) prie finišo
Pokalbį apie bėgimą (ir, o.die.ve, koks naujos informacijos srautas) pratęsėm prie kavos puodelio, o tada su Indre pažaidėm žvaigždžių karus Decathlon parduotuvėje ir pabandėm išsirinkti povandeninius bėgimo buff'us. Galiausiai maisto (nes buvom girdėjusios, kad maratono bėgikams lyg ir reiktų valgyti) užsukom į Rue Poncelet turgelį, kur papigiam už 3 eurus gavom saldžią bulvę (ir, suprantama, labai tingėjom ją lupti bei virti, tad ir nedarėm nieko). Labai turininga pirma dienos pusė. Pailsėjusios (nuo dar vieno 5 km pasivaikčiojimo dieną) ir palaukusios, kol pasibaigs lietus, išėjom iki parko. Parko, kuris jau valandą buvo užrakintas. Ta proga dar kartą pasivaikščiojom po vakarinį Paryžių (kur, pasirodo, yra visai įprasta, jog uniformuoti kariškiai tiesiog gatvėje stovi ginkluoti automatais).

Rue Poncelet turgaus jūros gėrybių prekystalis
Sekmadienis išaušo saulėtas, o danguje nebuvo beveik jokio debesėlio. Mano maratonininkė draugė anksti pabudo, susiruošė ir galiausiai pusę dešimtos ryto iškeliavom link starto linijos.


Palydėjusi Indrę iki jos grupės rausvojo gardelio ir palaukusi, kol 4h30 grupė startuos, pasirinkau vietą, į kurią planavau vykti stebėti maratono bėgikų (o tiksliau, palaikyti savo draugės). Tačiau masiniai renginiai yra blogi tuo, kad jie masiniai. Ir tos masės irgi nori važiuoti metro. Vieną linijos metro traukinį praleidusi, kito durimis gavusi per šoną (nes prancūzai tingi pasitraukti atgal), po to tiesiog pradėjau grūstis į vidų (aišku, neišvengiamai sulaukiau piktų žvilgsnių, bet oh well, je no parle pas francais). Pavėlavusi sutikti Indrę ties 10 km (aha, valandą važiavau metro), atsistojau 19-ame maratono trasos kilometre.

Žiūrovai 19-ame kilometre ir bėgikai
Minia šioje vietoje buvo tikrai draugiška (priešingai visų tvirtinimams, kad prancūzai bėgikų beveik nepalaiko), skatindami bėgikus, žmonės klykavo allez! (liet. pirmyn, nors kai aš tokia puiki prancūzų kalbos žinovė, tai jie galėjo ir Prancūzijos himną giedoti, vis tiek nebūčiau atskyrusi). Stovėjau, mojavau savo Lietuvos vėliavyte ir laukiau Indrės. Visai netikėtai vienu momentu prie manęs pribėgo (tiksliau būtų sakyti, kad prabėgo) lietuvė bėgikė, linksmai šaukdama "Lietuva, Lietuva, Lietuva". Visai nesitikėjau jos ten pamatyti, todėl pasimečiau ir nespėjau nieko doro sugalvoti, ką jai šūktelėti (aha, vietoj to klyktelėjau iš nuostabos. Puiku, Vita, puiku), tačiau neabejoju, jog ji tvirtai finišavo. Beveik tuoj pat pamačiau ir Indrę, bėgančią kairiąja puse. Paklykavau, drąsindama ją, ir galiausiai patraukiau link kitos maratono vietos. Tiesa, dar prieš tai vienas vyriškis sustabdė mane pasiteirauti, kokios valstybės vėliavėlę laikau. Pirmąkart mano pasakytą Lithuania jis išgirdo kaip Ukraine, bet galiausiai palinksėjo galvą, jog ah, Lithuania. Labai viliuosi, kad man nuėjus, jis neliko galvoti oh, so that was Finland's flag (liet. a, tai čia buvo Suomijos vėliava).

Metro su dviem persėdimais (nes pražiopsojau, jog galima ir su vienu nuvažiuoti) nukeliavau iki maratono 30 km žymės (prie Passy metro stoties). Aišku, prieš tai dar maloniai pabendravau su kontroliere (ne, tikrai maloniai. Ir lietuviškai, nes jos vis tiek angliškai nemoka. Iš mano keturių paduotų metro bilietėlių ji atsirinko tą, kurį buvau pasižymėjusi būtent tai kelionei, ir prancūziškai paaiškino, jog čia tas, kurio reikia. Gerai, kad aš viską supratau). Prie 30 km laukdama Indrės, pergyvenau, jog būsiu per vėlai čia atsigavusi. Paris maratono mobilioji programėlė neveikė kaip priklauso (apie nubėgtus 5 km, 10 km, 15 km etc. pranešdavo tik po valandos nuo tikrojo kirtimo), o sms iš organizatorių su Indrės buvimo vieta gavau tik praėjus kelioms valandoms po finišo, tad buvau beveik bepasiduodanti, kai pamačiau draugę, kertančią 30 km liniją. Pabėgėjau kiek į trasą, kol pasivijau Indrę, bakstelėjau į ranką ir paleidau. Ką gi, toliau - link finišo.

Maratonininkai finišo zonoje (na, jau už finišo)
Prie finišo kartu su vakar sutiktu lietuviu (kuris, aišku, jau buvo finišavęs) sulaukėm Indrės. Apie jos pačios įspūdžius bėgant 42 km Paryžiaus gatvėmis galite perskaityti jos tinklaraštyje.

Finišo zona (atkreipkit dėmesį į apelsino luobeles ir Vittel buteliukus abipus gatvės)
O štai ir jis, Paryžiaus maratono 2015 medalis
No big deal, tiesiog pelikanas su maratoną įveikusiojo marškinėliais ir medaliu rankoje. Paryžiaus maratone nėra jokios diskriminacijos - bėgti gali net ir pelikanai.
Po Indrės masažo (ir eilės prie jų) su Indre ir nauju draugu lietuviu (o, deja, pelikanas turėjo kitų planų) patraukėm namo (į savo kišeninį butuką), atkimšom šampaną ir pasidžiaugėm pasiekimais. Juk 42,195 km!!! Beje, jei galvojat, kad maratonininkai po maratono ilsisi ir, pavyzdžiui, nesugalvoja į šeštą aukštą lipti laiptais vietoj lifto, o į Monmartrą rinktis laiptus vietoj funikulieriaus, tai aš jus nuvilsiu. Nes jie išprotėję ir taip daro. Nepatikėsit, bet aš paslapčia irgi norėčiau būti tokia išprotėjusi kaip jie. Nes juk... neturim ko prarasti!
Sacre Coeur bazilika ant Monmartro kalno

Pabaigai (nes ir taip šis įrašas apie nežinia ką šiame, šiaip jau receptų, tinklaraštyje užsitęsė) paveiksliukas, kaip atrodo tikro bėgiko/maratoninko spintelė.

P. S. atsiprašau dėl visų angliškų žodžių įraše, bet taip jau nutinka, kai savaitgalį praleidi Paryžiuje su Londone gyvenančia drauge :)